Sign In
     
Facebook Twitter
Eiti į pagrindinį puslapį
Švietimo portalas
Paieška
Registruotis    Prisijungti
Priminti slaptažodį
   
Kaip dažnai elektroninius išteklius naudojate kaip mokomąją medžiagą?


Apklausos rezultatai
Socialinis fondas
2013 Atnaujinta projekto „Portalo E.Mokykla plėtra“ metu
bernardinai.lt: Lietuvių literatūros chrestomatija – moksleivių jungas ar bendruomenės išlikimo laidas?
 
2013.03.06 Kategorija: Spaudos apžvalga Skelbėjas: Švietimo informacinių technologijų centras
Neseniai knygų mugėje buvo diskutuota, atrodo, niekad neišsemiamu klausimu – kokia turėtų būti literatūros programa 11–12 klasių moksleiviams ir kokius kūrinius turi būti skaitęs išsilavinęs Lietuvos žmogus. Diskutuoti susirinko gimnazistai ir chrestomatijų autoriai – Darius Kuolys, Mindaugas Kvietkauskas ir Gytis Vaškelis.

Diskusiją Gytis Vaškelis pradėjo provokuojančiu klausimu, ar tikrai lietuvių kalbos chrestomatiją sudarantys žmonės yra tokie vilkolakiai ir verčia skaityti nuobodžią lietuvių literatūrą, kai yra daug įdomesnės, ar visgi problema yra kita. Jo nuomone, jau daug metų mokyklose niekas neskaitė, nes buvo programa, kuri nereikalavo, leido interpretuoti, iš ko nori, labai paprastai ir daug nesimokius visai neblogai parašyti baigiamuosius rašinius. Tad ko siekia rengėjai, grąžindami skaitymą į mokyklas?

Mindaugo Kvietkausko nuomone, mokykloje kylanti neskaitymo problema yra amžina normų ir maišto akistata. „Tai turbūt amžinas siekis įteigti jauniems žmonėms tam tikras visuomenės normas, ir natūralus jaunų žmonių noras ieškoti kitokių alternatyvų. Kai galvojame apie tai, ką siūlyti skaityti mokykloje, turime derinti abu šiuos dalykus. Mūsų mokyklose ta natūrali įtampa yra dar pakliuvusi į specifinę situaciją. Vis dėlto perteikiant lietuvių literatūrą ir kultūrą, mano manymu, nepaisant labai didelio dalies mokytojų kūrybinio indėlio, iš dalies mokykloje jaučiamas iš sovietinių laikų atėjęs ilgesys perdėtam normatyvumui. Kai labai žinomos stereotipinės tiesos, kurias reikėtų išmokti, pasiruošti egzaminui. Tarsi formules, kurias reikia įsiminti, kad būtų aišku, ką mokinys turi žinoti per egzaminą. Mokytojai, kai bendraujame su jais, nori normatyvinio vadovėlio, kuriame perskaičius nuo pradžios iki galo viskas taptų aišku, visos tiesos apie tuos tekstus“, – situaciją analizavo M. Kvietkauskas. Jis atkreipė dėmesį ir į kitą problemą, kad mūsų literatūros samprata yra sustingusi dėl bendro tradicijos nuvertinimo.

„Tai mūsų viešosios erdvės, žiniasklaidos ir populiariosios kultūros populizmas formuoja požiūrį į tradiciją kaip apskritai nevertingą ir atgyvenusią, o į mūsų literatūros tekstus kaip į tokius, kurių apskritai nebeverta skaityti, nebeverta siūlyti, nes juose nebegalima atrasti nieko tokio, kas būtų svarbu šiuolaikiniam moksleiviui. Tuo tarpu moksleivis vertinamas tiesiog kaip klientas, kuris mokykloje užsako paslaugas. Ne kaip ugdomas pilietis, bet kaip klientas. O jeigu klientui nuobodu, tai kam iš viso to reikia? Kam reikia mūsų klasikos, jeigu galimi kiti pasirinkimai? Man atrodo, kad labai trūksta dermės tarp normos ir populizmo, kuris iš tikrųjų veikia jaunus žmones”, – svarstė diskusijos dalyvis. Jis kvietė ieškoti išeičių iš šios situacijos ir kvietė visgi pasitikėti tuo, kad pažinimas yra įdomus ir gali įtraukti jauną protą. „Dirbdami su tomis chrestomatijomis, rašydami joms tekstus mes ir bandėme atrasti būdą, kad literatūros pažinimas būtų įdomus, neatmetant tradicijos, galbūt ją iš naujo apmąstant, įtraukiant į tą tradiciją jaunus žmones per pasakojimus apie asmenybes, apie Lietuvą, kaip apie labai įvairialypį ir įvairiakultūrį kraštą, per pasakojimus apie skirtingų žmonių pasirinkimus, kurie atsispindi tekstuose“.

Šioje diskusijoje paliestas ir Kanono klausimas. Kas sudaro Lietuvių literatūros Kanoną, kurį kiekvienas išsilavinęs žmogus turi būti perskaitęs? Pasak M. Kvietkausko, mūsų Kanonas yra 28 privalomi autoriai, kuriuos reikia išmanyti ir iš kurių rašomas egzaminas. Daug tai ar mažai? „Kai ši programa tvirtinta, buvo labai stipri reakcija, kad jų per daug, mokiniai nespės perskaityti ir negali to įsisavinti, kad 28 autoriai per 11–12 klases yra tai, kas peržengia dabartinių moksleivių skaitymo galimybes, – prisimena diskusijos dalyvis.

Tačiau jei pasižiūrėtume į Lenkiją, pamatytume, kad jos valstybinį lenkų kalbos egzamino Kanoną sudaro 53 autoriai. Iš jų turi būti parašytas rašinys, duodamos dvi temos, galima rinktis iš dviejų kūrinių. Pas mus tuo tarpu pateikiamos trys temos ir galima rinktis iš trijų kūrinių. Toks yra Kanonas valstybės, kuri kartais kultūros lygiu atrodo principingesnė ir galbūt vakarietiškesnė už mus. Ir štai mūsų mažesnis Kanonas, prieš kurį mes patys protestuojame ir sakome, kad per daug. Kur tas per daug ir per mažai turbūt yra mentaliteto klausimas. Ar mūsų mentalitetas pakankamas tam, kad galėtume savo klasiką tinkamai suvokti?“ – kitų diskusijos dalyvių klausė literatūrologas.

Į jo klausimą suskubo atsakyti kultūrologas ir lietuvių kalbos chrestomatijų bendraautoris Darius Kuolys. „Manyčiau, kad esminė problema šiandienei mokyklai ir lituanistikai yra ta, kad postmoderniu pokomunistiniu laikotarpiu iš tikrųjų orientuojamės į laisvą individą, laisvą žmogų, kuris pats kurtųsi savo pasaulėvaizdį. Mus labai stipriai veikia komunikacijos teorijos, jog vaiką ar jaunuolį reikia pritraukti prie knygos, kad šis taptų sąmoningas skaitytojas ir pats rinktųsi, ką jam skaityti. Ši literatūros, kaip komunikacinio ugdymo priemonės, samprata yra stipri Vakarų pasaulyje, todėl natūralu, kad turi šalininkų ir Lietuvos kultūriniame gyvenime bei tarp pedagogų, – teigė D. Kuolys. – Bet yra ir kitas klausimas – tai bendruomenės likimas. Noriu juos abu apsvarstyti ir pažiūrėti, ar tarp jų įmanomas kompromisas. Literatūros sociologai tautą vadina interpretacine bendruomene, kuri turi tam tikrus bendrus tekstus ir yra tų tekstų skaitytoja. Klausimas tas, kad kai susiduria žmonės su įvairiais tekstais, jie gali priklausyti labai įvairioms interpretacinėms bendruomenėms. Šiandien Lietuvos jaunimas gali priklausyti tokiai bendruomenei, kuri skaito J. Biliūną, V. Račicką, J. Ivanauskaitę ir R. Gavelį, ir gali būti labiau traukiami kitos interpretacinės bendruomenės, kuri skaito „Harį Poterį“, „Rugiuose prie bedugnės“ ar dar kitus kūrinius. Kurie tekstai turės daugiau magnetizmo? Kuriai bendruomenei visų pirma priklausys jaunas lietuvis ir lietuvė? Ar mūsų kultūros tradicija, mūsų tekstai dar sugebės po 50-ies metų čia gyvenančius žmones sieti į vieną interpretacinę bendruomenę?“ – visus svarstyti kvietė kultūros istorikas D. Kuolys. Jis pabrėžė ir klausimo žūtbūtinumą: „Šis klausimas nėra šiaip retorinis – žaidybinis. Jis yra egzistencinis. Jeigu mokykla nesiangažuos ugdyti laisvą tautą ir laisvą valstybę, ji neatliks savo misijos. Ar mes galime savo tradiciją padaryti patrauklią? Mėginu pabrėžti problemą, kad anksčiau arba vėliau, jeigu nacionalinė kultūra ir nacionalinė literatūra nebetenka traukos netgi savo bendruomenei, kiti tekstai pradeda kurti Lietuvos žmonių suvokimą ir lietuviai praranda jausmą, kad jie patys gali kurti savo gyvenimo prasmes ir reikšmes.“

Į diskusiją, kokias prasmes gali ar negali kurti ir kaip vertina dabartinę literatūros programą, įsitraukė ir patys gimnazistai. Savo nuomonę išsakė Vilniaus Licėjaus abiturientas Lukas Viluckas, kuris mokosi tarptautinio bakalauriato programoje. „Per paskutinius dvejus mokyklos metus mes analizuojame dešimt kūrinių, o ne trisdešimt kaip nacionalinėje programoje, vieną kūrinį analizuojame porą mėnesių, todėl matau šią sistemą esant pranašesnę“, – teigė moksleivis. Be to, jis sakė pritariantis nuomonei, kad lietuvių literatūros Kanoną reikėtų perskaityti ir žinoti kiekvienam žmogui, kuris laiko savo lietuviu. „Tačiau dabartinė sistema kaip ir nereikalauja perskaityti visų kūrinių, nes įmanoma „praslysti“ žinant dešimt esminių autorių, o kitų tiesiog neskaityti. Galbūt ir minėtas Lenkijos pavyzdys nelabai tinka, nes mes nežinome, ar ten tikrai reikalaujama būti puikiai susipažinus su kiekvienu iš 50-ies autorių, ar užtenka kokių 15, kurie sudaro bazines žinias ir mokiniai žino, kad šito tikrai klaus“, – Mindaugo Kvietkausko argumentą replikavo abiturientas ir toliau tęsė apie tarptautinio bakalauriato programos privalumus:

„Sistema, kurioje mokausi, reikalauja rašinyje vos trijų ar keturių kūrinių, kuriuos būname išnagrinėję labai atidžiai ir kurių interpretaciją rašome dvi valandas. Renkamės autorius patys ir lyginame gan didelį informacijos kiekį. Ilgai nagrinėjame kūrinius ir aiškinamės jų kontekstus. Aš dabar nelabai įsivaizduoju, kaip galėčiau išnagrinėti 30 kūrinių per dvejus metus, kaip galima suprasti, ką autoriai iš tiesų norėjo pasakyti, ką galima apie pačius autorius pasakyti perskaičius vieną ar du eilėraščius; kaip galima disponuoti informacija, kuri yra surinkta paskubomis per vieną ar porą valandų“, – savo abejones išsakė L. Viluckas.

Jo mintį pratęsė kitas Vilniaus Licėjaus gimnazistas Antanas Terleckas. Prieš išsakydamas savo poziciją, jis patikino, kad kalba kaip gana motyvuotas skaityti ir domėtis moksleivis. „Mano nuomone, 28 autoriai yra per daug todėl, kad nėra išliekamosios vertės, kūriniai pasimiršta. Skaičiau M. Husovianą, skaičiau M. Sarbievijų, tačiau tą dariau vienuoliktoje klasėje, o dabar esu dvyliktoje ir jau ničnieko nebeatsimenu. Man atrodo, tarp dabartinio jaunimo ir to meto kūrėjų yra pernelyg didelė praraja, jų kūrinių prasmės nebėra tokios aktualios, kokios buvo tuo metu, – teigė moksleivis. – Ar galima lietuvių literatūrą padaryti patrauklią jaunimui? Manau, kad taip, tačiau jeigu aš sudaryčiau nacionalinę programą, grįžčiau prie Maironio iškeltų idėjų, jog literatūrą reikia dėstyti nuo Kristijono Donelaičio, o ne M. Husoviano ar M. Sarbievijaus“.

L. Vilucko nuomone, didelis kūrinių skaičius nepalieka tiek daug laiko pasiskaityti kažko kito (nebūtinai Hario Poterio), kas suteiktų galimybę patiems interpretuoti valstybingumą kitų šalių ir kitų autorių kontekste bei susidaryti platesnį pasaulėvaizdį. „Galėtume atrasti sąsajų tarp A. Škėmos ir A. Kamiu, jeigu turėtume laiko. A. Kamiu yra viso egzistencializmo tėvas, ir norint suprasti A. Škėmą, reikia būti skaičius Kamiu. Tuo tarpu dabar nagrinėjimas kartais tampa bukas, nes nežinome pasaulinių egzistencializmo literatūros tendencijų, o nagrinėjame kone vienintelį tokį lietuvių literatūros pavyzdį. Kaip galima suprasti egzistencializmą neskaičius Kamiu „Sizifo mito“, vadinamo egzistencializmo paminklu, arba neskaičius F. Kafkos? Kontekstas mokiniui visada yra svarbus. Negalima taip juo nepasitikėti ir sakyti, kad jei atleisime vadžias, tai jis iškart pabėgs į užjūrio lankas. Nesakau, jog reikia nubraukti 25 iš 28 kūrinių, ne, bet stengtis išsamiau išnagrinėti kiekvieną kūrinį ir pasiūlyti mokiniui, kai jis turi galimybę, paskaityti dar vieną papildomą autorių kontekstui“, – siūlė Vilniaus Licėjaus abiturientas.

Antanas Terleckas taip užbaigė gimnazistų pasisakymą: „Puikiai suprantu chrestomatijos autorių norą išsaugoti visą lietuvių kultūrą – renesansinę, barokinę, klasicistinę – ir gal būsiu apšauktas tautos kultūros priešu, bet man atrodo, kad tai neįmanoma, bent tikrai ne 11–12 klasėse. Tie, kuriems bus neįdomu, bet kuriuo atveju perskaitę nieko neatsimins, o tie, kuriems bus įdomu, patys susiras.“

Diskusiją reaguodamas į moksleivių išsakytas pastabas reziumavo Darius Kuolys: „Jūs pasakėte labai svarbių dalykų, kad Gėtės „Faustas“ ar Škėmos „Balta drobulė“ atrodė tekstai be intrigos ir tik po skrupulingos analizės pajutote, kad tai gali būti ir jūsų tekstai. Šiuo atveju iš tikrųjų yra labai daug laisvės rinktis tekstus, kuriuos norite nagrinėti ir kuriuos norite padaryti „savais“ tekstais. Chrestomatijų autoriai nesistengė nieko primesti. Jie pateikė jums daug įvairių tekstų ir, pavyzdžiui, minėtas M. Husovianas nėra privalomas autorius, jo galima ir nenagrinėti“, – patikino chrestomatijų bendraautoris.

„Jūs klausėte, kokios Lietuvos suvokimo iš jūsų nori programos sudarytojai: ar senosios, ar barokinės, ar nuo partizaninių laikų prasidedančios Lietuvos. Tačiau Lietuva čia buvo daugybę šimtmečių. Tyrinėtojai, panagrinėję Maironį kiek kitu aspektu, pamatė, kad Maironis ateina iš senosios literatūros, iš Adomo Mickevičiaus, Motiejaus Strijkovskio ir kitų autorių. Ar jums reikia žinoti, kad Maironis ateina iš kažkur, ar užtenka žinoti, jog Maironis atsirado savaime? Čia rimtas klausimas.

Prieškario jaunoji intelektualų tauta šito nežinojo, ir Aistis Aleksandravičius yra pripažinęs, kad mes tradicijos neturime, nes visas mūsų gyvenimas remiasi šlykščiais štampais. Šis prieškario intelektualo prisipažinimas rodo, jog jam stigo tradicijos pojūčio, kad jis galėtų kūrybingai jaustis šioje visuomenėje. Mes galvojame, kaip kompensuoti tradicijos stygių, nes iš tiesų lietuviai turi labai seną ir įdomią tradiciją, mes galime jaunajai kartai suteikti kūrybingesnių galimybių su ja susipažinti. Lietuva su savo tradicija yra visa ir kiek mes jos sugebėsime pasiimti, tiek jos ir turėsime“, – diskusiją knygų mugės forume užbaigė Darius Kuolys.

Parengė Monika Midverytė OFS

 

Viešinkite turinį socialiniuose tinklalapiuose:

Renginių kalendorius
<2014 m. spalis>
PrAnTrKtPnŠtSk
293012345
6789101112
13141516171819
20212223
2014 m. spalio 23 d.
242526
27282930
2014 m. spalio 30 d.
3112
34
2014 m. lapkričio 4 d.
56789
Vaizdo siužetai

Mokomasis filmas „Standartizuoti testai“




Švietimo portalo steigėjas

Švietimo ir mokslo ministerija

Švietimo portalo valdytojas

Švietimo informacinių technologijų centras

Visos teisės saugomos. ©2013 ITC.

Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus

raštišką ITC sutikimą

Kontaktai

Į pradžią

Paieška

Visas svetainės medis