Sign In
     
Facebook Twitter
Eiti į pagrindinį puslapį
Švietimo portalas
Paieška
Registruotis    Prisijungti
Priminti slaptažodį
   
Kaip dažnai elektroninius išteklius naudojate kaip mokomąją medžiagą?


Apklausos rezultatai
Socialinis fondas
2013 Atnaujinta projekto „Portalo E.Mokykla plėtra“ metu
bernardinai.lt: Jonas Gricius atsako į Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos moksleivių klausimyną
 
2013.03.08 Kategorija: Spaudos apžvalga Skelbėjas: Švietimo informacinių technologijų centras

Jonas Gricius (g. 1928 m. rugpjūčio 5 d. Kaune) – lietuvių kino operatorius. Rašytojo Augustino Griciaus (1899–1972) sūnus. 1954 m. baigė Visasąjunginį kinematografijos institutą, Boriso Volčeko kursą. Dirbo kino studijoje „Lenfilm“, režisieriaus A. Moskvino asistentu. Nuo 1958 m. – Lietuvos kino studijos (LKS) operatorius. LTSR kinematografininkų sąjungos sekretorius (1963–1968), pirmininkas (1981–1988). Lietuvos kino studijos direktorius (1978–1989). Savo kūrybinę karjerą pradėjo 1952 m. filmu „Aušra prie Nemuno“ (rež. A. Faincimeras, Lietuvos kino studija, Lenfilm) antruoju  režisieriumi. 1957 m. prasidėjo kūrybinis bendradarbiavimas su iškiliu Sovietų Sąjungos kino režisieriumi Grigorijumi Kozincevu. J. Gricius nufilmavo jo „Don Kichotas“ (1957), „Hamletas“ (1964), „Karalius Lyras“  (1970). Nuo 1959 m. - su Arūnu Žebriūnu:  „Gyvieji didvyriai“ (kino novelė „Paskutinis šūvis“), „Kanonada“ (1959), „Paskutinė atostogų diena“ (kino novelė „Mergaitė ir aidas“) (1965), „Seklio Kalio nuotykiai“  (1976), Kelionė į rojų (1981) ir kt. Nuo 1962 m. dirbo su  su Raimondu Vabalu: „Žingsniai naktį“, „Laiptai į dangų“ (1966), „Akmuo ant akmens“  (1971), „Ties riba“ (1972), „Mainai“ (1977).  1965 m. J. Gricius nufilmavo Vytauto Žalakevičiaus kultinį „Niekas nenorėjo mirti“.  1978 m. operatoriui suteiktas LTSR liaudies artisto, o 2004 m. - VGIK garbės daktaro vardas. 1997 J. Gricius apdovanotas Gedimino 3 laipsnio ordinu.  2001 m. parašė atsiminimų knygą „Vingiai“.

Kaip atradote savo pašaukimą? Ar daug ieškojote, klydote, abejojote?

Labai abejoju, ar mano pasirinkta profesija, tai ir yra pašaukimas. Sesuo Laima, eidama į pirmą pradinės mokyklos skyrių, jau žinojo, kad nori būti medike, to siekė ir pasiekė. Mano vaikystės ateities vizijos buvo gana painios, neretai priklausė nuo nuotaikos, įspūdžių, žodžio. Nuo labai daug ko. Pamačius iškilmingą kariuomenės paradą norėjau būti karinio orkestro trimitininku, šiaip jau patraukli buvo ir vežiko profesija (1933–1940 m. Kaune jau buvo ir taksi, bet kauniečiai dažniau naudodavosi vežikų fajetonais), traukė ir žavėjo aviacija.

Paskui buvo okupacija, tremtis, Antrasis pasaulinis karas, grįžimas į karo ir sovietinės valdžios nualitą ir alinamą Lietuvą – ateities vizijos kažkaip prasmego nelengvoje, painioje buityje. Per karą metus apskritai nesimokiau – nebuvo kuo apsivilkti, apsiauti Sibiro žiemos speige ir sniegynuose, o ir rusiškai mokėjau ne per geriausiai, tiksliau – pasitelkęs rankas su vaikėzais susikalbėdavau. 1942-aisiais jau mokiausi Pereslavlio Zaleskij dešimtmetės mokyklos penktoje klasėje. Su rusų kalba sunkumų dar buvo, bet nedaug – kalbėjau, kaip galėjau, pašnekovai taisydavo klaidas.

Kas yra Jūsų autoritetai? Ką laikote savo mokytojais? Kodėl?

Tėvai, mokytojai, draugai, literatūra, gyvenimo vingiai – nuo žydros (turiu omenyje tik giedro dangaus spalvą) vaikystės mylinčių artimųjų būryje, nuo baltos palapinės Jakutske, kurios kitame kampe visos čigonų šeimos apsuptyje merdėjo pageltusi sena čigonė, nuo savaitės nakvynių Omsko geležinkelio stoties travajaus stotelės pastogėje 1942-ųjų gruodį, nuo vienos riekės juodos duonos dienai, ligi penkių žvaigždučių viešbutyje Hilton Los Anžele, iškilmingų vaišių užsienio ambasadose kokio nors kino festivalio metu.

Gerų mokytojų turėjau daug. Pereslavlio dešimtmetėje algebrą mums pradėjo dėstyti žemas kupriukas. Jis sugebėjo mus visus įtikinti, kad A+B=C. Toliau jau buvo ne taip sunku. Pereslavlio dešimtmetėje atsiliekančių matematikoje nebuvo.

Didžiulę įtaką ne tik ankstyvoje vaikystėje, bet ir vėliau padarė mamos mama. Mirė ji, kai man jau buvo 19-ka metų. Gimusi Sintautuose, daugiavaikėje nelabai pasiturinčioje šeimoje, nei palikimo, nei kraičio negalėjo tikėtis, taigi anksti pradėjo dirbti, dabartiniame Kudirkos Naumiestyje (tais laikais miestas vadinosi Vladislavovo, garsėjo tuo, kad iš jo labai lengvai ir nebrangiai iš Rusijos imperijos nelegaliai galima buvo išvykti į Vokietiją). Ją, kaip dabar sakoma, įdarbino tarnaite notaro šeima. Ji buvo beraštė, bet mokėjo keturias kalbas – labai gerai, grynai suvalkietiškai, lietuviškai, gerai kalbėjo rusiškai, visai padoriai lenkiškai, reikalui esant – susikalbėdavo vokiškai. Mes, keturi jos anūkai, ją vadinom sulietuvintu lenkišku skoliniu Babūne. Ji buvo tradiciškai nuoširdžiai tikinti, jei nedirbdavo – melsdavosi. Dar ir dabar manau, kad ji niekada nėra nusižengus nė vienam iš dešimties Dievo įsakymų. Ji buvo tolerantiška, įgimtai taktiška ir nepriekaištingai sąžininga.

Tai buvo Vilniaus okupacijos laikai. Suaugę dainuodavo patriotišką dainą Mes be Vilniaus nenurimsim, mes, jaunimas dainuodavom pašlemėkišką dainelę Tupi lenkas už kalniuko, žiba akys kaip velniuko. Babūnė nedelsiant labai griežtai nutraukdavo mūsų ksenofobines išdaigas.

Kas Jus įkvepia? Kokios knygos, muzika, filmai ir/ar kita?

Kol neperskaičiau Jūsų klausimo, niekada apie tai nemąsčiau, nesvarsčiau ir negalvojau. Manau, kad kiekvieną kartą tai, ką vadinam įkvėpimu, atsiranda ne vienodai. Sakysim, pradedant filmuoti filmą, manau, pagrindinis įkvėpimo šaltinis – literatūrinis scenarijus. Tai, kas parašyta, reikia paversti literatūros padiktuotą prasmę vaizdu. O tai dažniausiai visai ne taip jau lengva. Pasitaiko, kad kai kuriuos epizodus vaizduotėje pamatai tik juos perskaitęs, bet pasitaiko ir tokių atvejų, kada ieškant sprendimo tenka palaužyti galvą ir praleisti ne vieną nemigo naktį. Bet būna ir taip, kad sprendimą susapnuoji. Be to, nederėtų pamiršti, kad vaizdas ekraną pasiekia ne vieno operatoriaus valia. O ką jau kalbėti apie aparatūros, juostos, jos apdorojimo staigmenas, dažniausiai labai nepageidautinas. Visai neabejotinai sprendimai – jei norit, galim tai pavadinti įkvėpimu – daugiausia priklauso nuo perskaitytų knygų, matytų paveikslų, mėgstamos muzikos (neturiu nei klausos, nei balso, nei muzikinių gabumų, negroju jokiu instrumentu, bet turiu muzikinę atmintį ir mėgstamą muziką). Nemažą vaidmenį vaidina bendravimas su draugais, artimaisiais, bendradarbiais.

O neretai net ir labai įdomiai sumanytą epizodą pamatęs ekrane nustembi ligi žagsėjimo ir toli gražu ne visada su pasitenkinimu.

Ką galvojate apie mus, šiuolaikinį jaunimą

 Apie Jus, šiuolaikinį jaunimą, galvoju optimistiškai.

Bet su rimtomis išlygomis.

Jūs tokie, kokius mes, baudžiauninkų mentaliteto žmonės, Jūsų tėvai, užauginome ir paruošėme gyvenimui.

Mes, Jūsų tėvų karta, beveik visą savo aktyvų gyvenimą gyvenom nukaršusių gerontokratų ir jų sėbrų valdomoje gilioje ir neleistinai apleistoje melo, klastos, visuotinės neapykantos, nesišypsančių, pilkomis šimtasiūlėmis apsivilkusių ubagų imperijos provincijoje. Norėjai dirbti – klausyk, ką tau meluoja, o jei tenka išeiti į tribūną – meluok pats, nors parėjęs namo, sandariai uždaręs duris, prieš tai patikrinęs ar kas nesiklauso, pats šaipaisi ir piktiniesi savo pasisakymais.

Vadinamasis tėvų ir vaikų konfliktas turbūt gimė antrą dieną po homo sapiens atsiradimo. Jei to konflikto nebūtų, mes tikriausiai dar ir šiandien gyventume urvuose.

Man labai malonu matyti jauną ministrą, merą, Seimo deputatą, menininką, verslininką, inovatorių, bet labai nemalonu, jei paaiškėja, kad kuris iš tų jaunuolių ir ne iš Didžiasalio asocialios šeimos – gerų tėvų vaikas – aferistas.

Šiandieninis jaunimas turi gana gausų pasirinkimą praleisti laisvalaikį: kine, teatre – nori dramos, nori operos ir baleto (žinoma, jei gyvena Vilniuje ar bent Šiauliuose) diskotekoj, prie televizoriaus, parodose, baseinuose, sporto salėse ir stadionuose. O ką jau kalbėti apie kompiuterį ir internetą! Bet kartais tenka stebėtis, tiesa, ne tik jaunimo neišrankumu. Sakysim, kur nors stadione ar Dainų šventės estradoje, koks nors bernelis arba mergelė, kuriems Dievas pagailėjo balso, su kaupu apdovanojo įžūlumu, o pasimokyti scenos judesio neturėjo laiko arba noro, kraiposi scenoje žiopčiodamas, stengiasi pataikyti į garso įrašo artikuliaciją. Kartais visai pakenčiamai pavyksta, o jei nepavyksta, ne tokia jau bėda – pirmosios žiūrovų eilės už kokių dvidešimties, dvidešimt penkių metrų nuo scenos – ką ten įžiūrėsi, tuo labiau atlikėjas nestovi vietoj – šokinėja, skeryčioja rankomis. Žiūrovai klausytojai dvasiškai tobulėja toje tūkstantinėje minioje, neretai pratrūkdami ovacijomis.

Jei pamatau, na, sakysim, prie Kudirkos paminklo, Katedros, Rotušės, Lukiškių aištėse ar kur nors viešoje vietoje besibučiuojančius ir aistringai besiglamonėjančius jaunuolius – rodos trūksta tik lovos ar kokio čiužinio – man jų gaila. Jie paprasčiausiai apvaginėja patys save. Anglai, o gal amerikiečiai turi tokį į lietuvių kalbą sunkiai išverčiamą terminą make love. Tarytum kalbėtų, kad neprošalį būtų ką nors užkąst, atsigert, pasikąsyt panižusią pažastį ar patenkint dar kokį fiziologinį poreikį. Juk meilė tai ne veiksmas, meilė tai jausmas, bene didžiausia Dievo dovana iš Rojaus išvytiems Adomui ir Ievai.

Na, ir kas man visai jau nepatinka – jaunimas, nesvarbu kokioj kompanijoj – gali būti vaikinai ir merginos – nesvarbu, kalbėtų apie mokslų naudą, sielų bendravimą ar plataus naudojimo prekes beveik kiekviename sakinyje panadoja kalbos šiukšlę блядь. Pasitaiko, kad taip puošia savo kalbą ir merginos. Juk dauguma gimusių po 1991-ųjų metų kovo 11-os rusiškai nemoka. Nesistebėčiau, jei jie net nežinotų, ką tas žodelytis reiškia. Tiesą sakant, suaugę ir net pasenę kalbėdami ne taip jau labai nuo jaunimo atsilieka.

Šiandien, prisiskaitę Hemingvėjaus, Aksionovo, o kad ir Apučio arba Granausko, vargu ar daugelis skaito Onore de Balzako romanus ir apsakymus. Ilgoki, ne mūsų epochos kūriniai. Bet neabejotinai klasika. Balzakas – žmogiškos prigimties žinovas ir tyrinėtojas, o toji prigimtis ne taip jau labai pasikeitė muo Šventojo Rašto atsiradimo laikų, nepaisant to, kaip Jūs rašėte savo klausimyne, informacines technologijas. Žinau, kad Jūs labai apkrauti reikalingais ir nelabai reikalingais mokslais, nelabai galite ištarpuoti laiko nebūtiniems užsiėmimams, labai rekomenduočiau perskaityti Balzako apysaką Gobsekas. Vardą jam tikriausiai sugalvojo Balzakas, bet labai greitai jis tapo bendriniu patalogiško skrudžo, negailestingo skolintojo – palūkininko pavadinimu.

Jaunas juristas, meturtingos Prancūzijos provincinio buržua atžala, studentaudamas gyveno viename bute su Gobseku.

Kada jaunam išlaidaus advokato padėjėjui Derviliui atsirado proga įsigyti nusigyvenusio šefo kontorą, jis kreipėsi į Gobseką gana solidžios paskolos. Palūkininkas visai nenustebo ir sutiko tą paskolą duoti tik beveik labdaros sąlygomis. Kada Dervilis, aptaręs reikalus jau ketino apleisti skrudžo butą, Gobsekas paklausė:

...O kokios garantijos? — paklausė jis, permetęs mane akimis nuo galvos iki kojų.— Jokių, — atsakė pats patylėjęs.— Kiek jums metų?

 Po dešimties dienų sueis dvidešimt penkeri,— atsakiau.

...

—   Rytoj rytą atneškite man savo gimimo metrikų išrašą, tada pakalbėsime apie reikalą. Aš pagalvosiu.

...

Rytą, aštuntą valandą, aš jau buvau pas senį. Jis paėmė mano dokumentus, užsidėjo akinius, atsikosėjo, nusispjovė, įsisupo į savo juodą apsiaustą ir perskaitė ištrauką iš merijos knygų nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Paskui pavartė ją, žvilgtelėjo į mane, dar kartą atsikosėjo, pasimuistė kėdėje ir tarė:

—   Na ką gi, bandysime reikalą tvarkyti.

....

—   Leiskite paklausti, jei mano klausimas nepasirodys per  nekuklus,— kreipiausi aš į seneliuką, kai priėjome prie durų,— visoje šitoje istorijoje prireikė mano metrikų?

Johanas Esteras van Gobsekas gūžtelėjo pečiais, gudriai šyptelėjo. Įėjo ir atsakė:

— Koks tas jaunimas paikas! Įsidėmėkite, pone advokate, ir įsikalkite į galvą,— kad jūsų paties kas neapstatytų,— kai žmogui nėra trijų dešimčių, tai jo teisingumas ir talentas yra savotiškas turtas. O po trisdešimties žmogumi pasitikėti jau nebegalima.

Ir jis uždarė duris.

Šiandien, 21-ame amžiuje, visi procesai taip paspartėjo, kad Gobsekas vargu ar jaunuolio teisingumu ir talentu pasitikėtų ligi jam sukaks trisdešimt metų. Na, galim tikėtis, kad tas senas skrudžas dar tikėtų ligi dvidešimt penkerių, blogiausiu atveju ligi dvidešimties metų. Taigi Jums dar liko Gobseko pasitikėjimo atsarga.

Kaip informacinės technologijos keičia mūsų visuomenę? Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Informacinės technologijos mūsų visuomenę, jos nuomonę, įpročius pakeitė iš esmės. Net ir tuos, kurie patys nesinaudoja – nenori ar nemoka, tingi mokytis, kai kurie prisibijo tų kadaise nematytų negirdėtų stebuklų – elektroniniais informaciniais įrenginiais. Šiandien jau nėra tokios visuomeninęs veiklos, kuri nebūtų susijus su elektronika. Net degtukų ir tų be elektroninės kasos nenusipirksi.

Socialiniais tinklais naudojuosi retai, bet į Vikipediją užeinu beveik kasdien, o kartais ne vieną kartą.

Visai nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad koks septintokas, o gal net dvyliktokas atmintinai nemoka daugybos lentelės. Kam? kišenėje mobilusis telefonas, o jame ir laikrodis, ir fotoaparatas, skaičiuoklė, kai kuriuose Skype, internetas, žaidimai

Nenorėčiau sutikt su nuomone, kad visos mūsų nūdienės negerovės – smurtas, nepaaiškinamos, nesuprantamos niekuo nepateisinamos žudynės, plėšimai, finansiinės aferos, tarptautinis teroras, religiniai nesutarimai, sąrašą galima tęsti be galo – visa tai, kaip kadaise, išgirdęs radjo laidą pasakė niekada traukiniu nevažiavęs mūsų Tėvo Tėvas – na, čia tai jau ne be velnio.

Sociologai, politologai, psichologai neabejotinai mąsto apie tuos nepageidautinus ir sunkiai paaiškinamus reikalus, bet neretai aplanko mintis, kad tas nelabasis, ragelius paslėpęs po madinga skrybėle, kanopas paslėpęs gero šiaučiaus pasiūtuose batuoses, pasinaudodamas šiuolaikiniais elektronikos pasiekimais, tikrai čia prikišo nagus. 

Per daug informacijos, turbūt ne ką geriau, nei jos stoka. Kažkur sudrebėjo ženė – po valandos visi naujienomis besidomintys, apie tai jau žino, kažkoks fašistuojantis pamišėlis kažkokioje prosperuojančios Norvegijos saloje nušovė keliasdešimt niekuo dėtų vaikų – viso pasaulio TV ir radijo stotys, laikraščiai pilni siaubingų to baisaus įvykio aprašymų. Įvykiai dažniausia baisūs, neretai nepaaiškinamai siaubingi. Žiniasklaida medžioja sensacijas. Na, kam įdomu, kad kur nors Balbieriškyje ar Šapnagiuose ramiai ir padoriai gyvena koks nors Jonas su savo ištikima žmona Maryte ir dviem vaikučiais. Šiokiadieniais sutuoktiniai dirba, kas ką moka, gražiai auklėja vaikus, nors  tie, pasitaiko, paišdykauja. Pavasarį Marytė pasodina gėlyčių, lysvelę morkų, braškių, dar kokių daržovių. Na, kam, sakykite, tai įdomu? Taip ir turi būti.

Kitas dalykas: bebalsis estrados dainininkas X (neturiu pinigų bylinėtis, negaliu minėti pavardės, tuo labiau – nežinau kuris iš daugelio) metė trečią savo žmoną blondinę, dabar ruošiasi vesti brunetę, tik niekaip negali nutarti, kaip pasidalinti turtą. Štai čia tai informacija! Elektoratas, būsimieji Seimo, Prezidento, mero rinkėjai turi apie ką pakalbėti, nors nepažįsta nei bebalsių, nei blondinių, nei būsimos laimingos brunetės X-ienės. Ką jau kalbėt apie Silvijo Berluckoni pomėgius, pasilinksminimus ir vagystes. O milijardinės Rusijos gynybos ministro aferos... Mes per daug žinom, to, ko visiškai be nuostolių galėtume ir visai nežinoti. Ir labai mažai to, ką žinoti būtina.

Kodėl svarbu išlaikyti tautinę tapatybę? Ką jums reiškia ištikimybė Lietuvai?

Mums, lietuviams, apskritai baltams, visai nereikia ilgai ieškoti paslaptingos Atlantidos, Šumerų valstybės, prabangiosios Bizantijos imperijos, Persijos žūties priežasčių – čia pat ir visai neseniai išnyko mūsų gentainiai prūsai, kuršiai, sėliai, jotvingiai. Ne taip jau daug trūko, kad ir mus, lietuvius, ištiktų toks likimas – mus ir vokietino, ir lenkino, ir rusino. Lietuviškumą su visais jo privalumais ir ydomis išgelbėjo kaimas, kaimo žmonės, valstiečiai, na, žinoma, ir baudžiauninkai.

Kiekvienos tautos savitumai, papročiai, įgūdžiai, posakiai, prietarai, jei norite – tautinė apranga, visa tai – vertybė. Ne tik tos tautos – visos žmonijos vertybė, nors daugelis ypač galingų valstybių vadų ir šiaip jau žiniomis neapsikrovusių galingųjų tautiečių to nesupranta ir visai nenori surasti.

Didžiausia kiekvienos tautos vertybė – kalba. Tai ne mano tvirtinimas, tai daugelio tą klausimą profesionaliai nagrinėjančių mokslininkų nuomonė. Na, sakysim, kad ir paprasčiausi lietuviški žodžiai nupjauti, nuriekti, nukirpti angliškai vienas žodois cut. Marškinius mes velkamės, pirštines maunamės, batus aunamės. Paskaitykit detektyvinį danų rašytojo romaną Panelės Smilos sniego jausmas. Mes sakome sniegas, sninga. Eskimai, galimas dalykas ir kitos šiauriečių tautos, tam pačiam sniegui apibūdinti turi, rodos, septynis, o gal ir daugiau žodžių: sninga snaigėmis, šiaip sau sninga, pusto, sušalęs sniegas, tirpstantis sniegas, dar kažkoks.

Šiandien Lietuva jau kelintą kartą atsidūrė emigracijos pavojuje. Po pusšimtmečio gyvenimo Sovietų imperijos kalėjime, pavadintame už Geležinės uždangos, atgavus nepriklausomybę, daugelis pakėlė sparnus. Į užsienį! Į laisvę! Į gerovę! Kaip paskatos emigruoti, taip ir emigrantų požiūris į Lietuvą Tėvynę buvo ir yra visai nevienareikšmis. Asmeniškai pažįstu kelis labai padorius emigravusius lietuvius, nevengiančius aplankyti Lietuvą, bet visiškai arba beveik visiškai nejaučiančių to, kas vadinama nostalgija. Jie – pasaulio piliečiai. Dauguma labai skirtingais siekiais palikę Lietuvą tą nostalgiją vis dėlto junta, o neretai jos vedami ir sugrįžta Tėvynėn.

Mums, 41-erių metų tremtiniams, kada nuo tėvynės skyrė me tik atstumas, KGB draudimai, bet ir fronto linija, nostalgija – visiems žinomas kaustantis jausmas.

Ką ten daug kalbėti – kinai valgo ryžius ir ryklių pelekų sriubą, amerikiečiai valgo bigmakus, hot dogus ir lobsterius, prancūzai mėgaujasi varlių kojelėmis ir austrėmis, o aš mėgstu šaltibarščius ir bulvinius blynus.

Čia Lietuva...

Čia lietūs lyja...

Kokie dalykai Jums svarbiausi bendraujant su kitu žmogumi?

Pašnekovo nuoširdumas. Labai nemėgstu, jei man meluoja, išskyrus tuos atvejus, jei mudu abu, pašnekovas ir aš, abu žinom, kad jis meluoja, o aš tai žinau.

Kokie yra Jūsų ryškiausi vaikystės ir mokyklos metų atsiminimai?

Tolimi laikai... Įvykių, prisiminimų nuotrupų daug, kaip sako chemikai ir ne tik jie – sunku atsirinkti, kas lieka sausose liekanose.

Pirmoji kelionė į Tėvo tėviškę – pirmasis mieste gimusio žmogiuko susipažinimas su kaimu, jūra -  pamačius ją pirmą kartą, pirmosios dienos Jono Jablonskio mokykloje, pirmoji mokytoja Palčiauskienė (vardo turbūt niekada ir nežinojau), tikybos mokytojas kapelionas Edvardas Semaška. Gerą kataliką, nors mane krikštijo kanauninkas Juozas Tumas Vaižgantas, iš manęs kapelionui taip ir nepavyko padaryt, bet jo įtaką mano gyvenime jaučiu ir šiandien.

Įvykių buvo daug – pirmoji sovietų okupacija, tremtis į Sibirą, atsitiktina žinia Permės (tada tas miestas vadinosi Molotovas) geležinkelio stotyje, kad prasidėjo karas, sugrįžimas į išsvajotą, bet taip pasikeitusį, beveik nepažįstamą, Kauną.

Galiu tiksliai pasakyti, kada pasibaigė vaikystė – 1941  metų birželio mėnesio 14-tą dieną, kada Kauno geležinkelio prekybos stotyje, greta Tilmanso fabriko, sužvango galvijų vagono grotuotais langais uždaromų vartų geležinis skląstis.

Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinumų grandinę?

Jau senovės išminčiai žinojo tiesą – norint išgirsti protingą atsakymą, būtina tiksliai paklausti.

Bent tris kartus pasiraitojau rankoves mėgindamas atsakyti į šį, devintąjį, Jūsų klausimą, kol supratau, kad jis labai painiai arba labai gudriai suformuluotas. Taigi ir atsakymas gali būti arba gudriai aptakus, arba, išgryninus klausimą (tiksliau klausimus, nes jų čia mažiausiai du), pamėgint atsakyti.

Įdomu būtų pasiūlyti jį, tą Jūsų devintąjį, Jurui Jankevičiui, jo laidai LRT kanale Klausimėlis. Labai įdomu būtų išgirsti atsakymus, kuriuos Juras pasiūlytų žiūrovams. Tik vargu ar jis sugebėtų surasti atsakymų vertintojus. Turėtų būti du – teologas ir ateistas, nes nuosekliai svarstant Jūsų pateiktą klausimą neišvengiamai atsidursime į aklavietę – tikite į Dievą ar netikite? Apskritai – ar yra Dievas, ar jo visai nėra? Abu teiginiai vienodai mokslo neįrodomi. Jau nekalbant apie tai, kad tikėjimas – bene subtiliausia kiekvieno žmogaus asmenininė sielos gelmė.

Taigi, į Jūs pateiktą klausimą: Ar tikite pasirinkimo laisve? Ar matote gamtoje harmoniją, grožį, ar tik  atsitiktinumų grandinę? negalėčiau atsakyti trumpai ir vienareikšmiškai.

Turbūt privalėčiau atsakyti: tikiu su ilgomis apmąstymų ir abejonių valandomis.

Vienaip ar kitaip atsakius į klausimą, hipotetinis Juro Jankevičiaus ekspertas teologas privalėtų pripažint labai nemalonų faktą: jei yra Dievas, vadinasi, yra ir šėtonas (gal ir šį žodį derėtų rašyti iš didžiosios raidės?). Ką pasakytų ateistas, negaliu įsivaizduoti. Tikriausiai pakikentų ir nesakytų nieko.

Kai kuriems mąstytojams tai palengvintų suprast ir kitiems paaiškint daug pasaulyje ir visuomenėje vykstančių nepageidaujamų dalykų, bet džiaugsmo tai nepridėtų.

Ar matau gamtoje harmoniją, grožį, ar tai tik  atsitiktinumų grandinę?

Ir į šitą klausimo dalį ne taip jau lengva atsakyti, tuo labiau kad mes, net ir mokslininkai, apie pasaulį, kuriame gyvename, žinome tragiškai mažai. Ir apie harmoniją žinom taip pat mažai, kaip ir apie visa kita.

Štai, sakysim, turbūt niekam ne paslaptis, kad Sibiro taigose ir tundrose knibždėte knibžda milijardai mašalų. Net ir tie, kas niekad nėra tuose kraštuose buvę, neabejotinai matė TV ekranuose kokių nors ekspedicijų dalyvius, tarsi bitininkai besiginančių nuo tų vampyrų visokiais įmanomais būdais.

Niekad nesu apie tuos kraujasiurbius galvojęs, tuo labiau tyrinėjęs. Visai atsitiktinai girdėjau radijo laidą apie tuos kraštus, jų florą ir fauną, paaiškėjo, kad tie tuntai mašalų – labai svarbus tų vietovių gamtos lygsvaros palaikymo faktorius – jų nerštas tai ežerų apsauga, jau nekalbant apie žuvyčių maistą.

Štai jums ir harmonija gamtoje.

Na, o, sakysim, homo sapiens mėginimai tą harmoniją dar labiau harmonizuoti, dažniausiai baigiasi gana liūdnai. Štai kad ir Aralo jūra. Sausrų iškankintoje vidurinėjė Azijoje dar labai neseniai plytėjo puiki žavinga ir žuvinga Aralo jūra. Visuose jos krantuose klestėjo žvejų kaimai. Aralas neturėjo jokių jungčių su kitomis jūromis – kaip Kaspiją maitina Volgos, Aralą maitino dvi kalnų upės Syr-darja ir Amu-darja. O greta plytėjo nevaisinga saulės išdeginta dykuma. Homo sapiens, išradę elektronines skaičiavimo mašinas (tai dabar tas mašinas vadiname kompiuteriais, turime bent po vieną kiekviename bute, o kai kurie net ir kišenėse, anais laikais skaičiavimo mašinos buvo panašios į fabrikus, kuriuose dirbo gausus įvairių specialybių darbuotojų būrys) apskaičiavo, kad tose srauniose upėse galima pastatyti hidroelektines, o dalį vandens panaudoti dykumos irigacijai.

Rezultatas – elektrinės dirba, sudrėkintos dykumos kaip buvo, taip ir liko nevaisingos – paaiškėjo, kad tų dykumų žemė labai sūri, irigacija ją kiek suminkštino bet tik pamirkę, kilus vėjui sūrių dulkių debesys skrieja į Himalajų sniegynus, tirpina juos ir ardo kalnus, o Aralo nebeliko – telkšo vidury dykumos tokia bala ar pelkė.

Harmonizavom.

Tenka prisiminti kiek patobulintą kadaise visiems gerai žinomą Mičiūrino posakį: Nėra ko laukti gamtos malonių, ypač po to, ką mes su ja padarėm.

Ar tikite likimu, Apvaizda? Ar yra tekę kreiptis pagalbos į Išganytoją?

Lemtingi mano gyvenimo įvykiai leidžia man tikėti likimu.

Kalbant apie Apvaizdą vėl neišvengiamai atsiremiame į klausimą: tiki ar netiki? Ne be pagrindo Jūs Klausimyne Apvaizdą parašėte iš didžiosios raidės.

Gyvenime tikrai buvo atvejų, kada piršosi mintis kreiptis į Išganytoją pagalbos. Stabdė tik dvi aplinkybės: nežinojau, kaip tai padaryti ir antra – gėda buvo prašyti paramos. Savo gyvenimu, veikla, žodžiais nepakankamai parodžius Jam pagarbą.     

Vilnius, 2013 m. vasario 20 d.

Viešinkite turinį socialiniuose tinklalapiuose:

Renginių kalendorius
<2014 m. spalis>
PrAnTrKtPnŠtSk
293012345
6789101112
13141516171819
20212223
2014 m. spalio 23 d.
242526
27282930
2014 m. spalio 30 d.
3112
3456789
Vaizdo siužetai

Mokomasis filmas „Standartizuoti testai“




Švietimo portalo steigėjas

Švietimo ir mokslo ministerija

Švietimo portalo valdytojas

Švietimo informacinių technologijų centras

Visos teisės saugomos. ©2013 ITC.

Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus

raštišką ITC sutikimą

Kontaktai

Į pradžią

Paieška

Visas svetainės medis